Tu negali savęs apgauti – labiausiai tau patinka Audi
šiuolaikinė lietuvių tautosaka
Apsiniaukęs daugiabučių namų vidinis kiemas. Plačiai atsivėrus medinėms laiptinės durims, į lauką išbėga penki vaikai čežančiais treningais, susikišę kelnių klešnes į kojines. Niūriame kieme jų spalvoti treningai – vieninteliai ryškūs judantys taškeliai.
Šokinėdami per šaligatvio bortelį, suoliukus ir šiukšlių dėžes, vaikai įbėga į nedidelę asfaltuotą aikštelę. Vienas taiklus spyris į sukiužusį kamuolį, ir kiemą apgaubia iki kaulų smegenų pažįstama mašinos signalizacijos melodija: vyju-vyju-vyju-vyju-vyju-vyju-vyju_tau-tau-tau-tau-tau-tau-tau_ūūyy-ūūyy-ūūyy-ūūyy_uuuuuiiiiiiip-uuuuuiiiiiiip-uuuuuuiiiiiip_byp-byp-byp-byp-byp-byp-byp_jaujaujaujau-jaujaujaujau. Vaikų jau seniai nė ženklo, o languose užsidega šviesos ir pro užuolaidų kraštelį pasirodo baugščiai kiemą stebinčios galvos.
Ne taip seniai toks taiklus spyris būtų likęs nepastebėtas. Automobiliai su signalizacijomis kieme atsirado tik šiemet. Dar praeitą vasarą į Latviją prie jūros Dainių tėtis vežė seno modelio moskvičiumi. Ir nei tą, nei kurį nors kitą kartą nebuvo nutikę, kad tuos 300 kilometrų jie nuvažiuotų nesugedus mašinai. Moskvičių tėtis įsigijo gavęs paskyrą, kai sūnui suėjo septyneri metai, ir šis automobilis niekuomet nestovėjo kieme. Po kiekvienos, net ir mažiausios kelionės Dainius su tėčiu važiuodavo į toli nuo namų esantį garažą, kuriame palikdavo moskvičių, o namo grįždavo dviračiu. Tėtis mina, o Dainius sėdi ant skersinio. Grįžę dviratį pastatydavo rūsyje. Ir kitą kartą kartodavo tą patį. Bet tik vasarą. Žiemą automobilis likdavo garaže. „Turėti automobilį – tai ne tik turėti transporto priemonę, bet ir prieglobstį ant ratų, statuso ženklą, priemonę tikslui pasiekti!“ – Dainiui su pasididžiavimu sakydavo tėtis. Todėl automobilio NEGALIMA neatsakingai palikti kieme. Jį būtina pastatyti į garažą.
Taip buvo anksčiau, o dabar garaže moskvičius stovi tik todėl, kad nebeužsikuria. Kartu su kaimyniniuose garažuose stovinčiais moskvičiais, volgomis ir žiguliais jis laukia savo paskutinės kelionės ir pasirodymo automobilių „Bulių kautynėse“. Lietuvoje legendiniai taurai išnyko dar XVI amžiuje, tad lietuviškajai koridai nuspręsta pasitelkti metalinius nykstančius žvėris – moskvičius, žigulius ir volgas. Skausmingai išlydėję savo pirmąjį automobilį į kautynes, Dainius ir tėtis dar ilgai nesiryžo net pagalvoti apie naujo įsigijimą. Ne tik dėl sentimentų, bet ir dėl to, kad tėtis buvo prisiekęs niekuomet nesiskolinti pinigų ne tik iš kitų, bet ir iš bankų. Traukiniais ir autobusais važinėti darėsi vis nepatogiau, o kiemo aikštelėje vis daugėjo naujų automobilių. Jau kurį laiką sklido kalbos apie nepaprastai pelningą automobilių varymo ir prekybos verslą, dėl kurio daugiabučių kiemus, automobilių turgus ir aikšteles užpildė iš Vokietijos pargabenti vakarietiški automobiliai. Šiuos automobilius į Lietuvą pargindavo tik patys drąsiausi. Sudėtinga buvo ne tik tolima kelionė, kurios metu galėjai užmigti prie vairo ar patekti į avariją. Pavojus prarasti pinigus grėsė pasienyje, degalinėse ar tiesiog sustojus. Net ir pirkdamas automobilį galėjai apsigauti nepamatydamas jo defektų ar prastos būklės. Tačiau troškimas lėkti per Europą vokišku automobiliu, o jį pardavus pasistatyti nuosavą namą buvo stipresnis už bet kokius pavojus.
Ne veltui Gintaras Beresnevičius yra rašęs: „Nesisėdi mums, raitelių tautai, tranzito tauta tapusiems. Automobilių ginimas iš vieno Europos pakraščio į kitą – tai žirgų tabūnų perginimas; tai įterpta genuose. Nėra kitos tokios mažytės tautos, kurios valstybinių numerių taip gausu būtų Europos autobanuose, ant sunkiasvorių sunkvežimių; mes labai pajėgūs judėjimui, mums nesisėdi.[…] Mums per mažai Lietuvos. Mes ramiai jaučiamės tik tada, kai plečiame įtakas. Vytis ramus tik balne, raitelio vieta ant žirgo.“
Ir štai vieną dieną, prikalbintas apsukraus kaimyno, Dainiaus tėtis su dar penkiais pakeleiviais mikroautobusiuku išvyko į automobilių medžioklės plotus nepažintuose vakaruose. Viena medžioklė po kitos, nesėkmes keičia sėkmė, ir Dainius su tėčiu – nebe daugiabučio namo gyventojai, o nuosavo baltų silikatinių plytų namo Kauno priemiestyje šeimininkai. Kelionės dviračiu į garažą – tik blankus prisiminimas: dabar garažas nuosavame name, o jame stovi net keletas automobilių. Dainiaus žaidimų aikštelė – nebe daugiabučių namų kiemas, o garažas, kuriame automobiliai, baigę savo amžių Vokietijoje, po remonto lyg feniksai prisikelia naujam gyvenimui Lietuvoje. Net ir Dainiaus kiemo draugai nebespardo kamuolio, o renkasi ardyti senų automobilių ir mainytis detalėmis. Su malonumu šveičia, poliruoja, vaškuoja ir klausosi Dainiaus tėčio patarimų ir istorijų, kurias, prisiminimais nuklydęs į pirmąsias medžioklės keliones ir lydėjusius pavojus, įgarsina:
O grįžimai būdavo…, o čia tai būdavo smagumas… Per Vokietiją važiuoji – la fa. Tik labai brangus Vokietijoj kuras, daugiau negu dvigubai skirtumas su Lenkija. Tai reiškias tu Vokietijoj įsipili kuro tiek, kad tau užtektų TIK TIK iki sienos. Už sienos – iš karto degalinė, o va ten (plekšteli delnais) tavęs jau laukia (ilgai juokiasi) ir tave jau IMA! Žinai… Ir ten ar antrą, ar trečią kilometrą sustosi… 30 kilometrų… Tai ten būdavo kelios tos degalinės. Ir tave imdavo tenais šitie… ukrainiečiai, rusai, bet ne lenkai! Tu važiuoji važiuoji, įsuki į aikštelę ir sustoji. O tada jie iškart privažiuoja, oba – priekį užstato, oba – gale! Ir išlipa kokie 6, o tu vienas arba dviese… Ir toliau reiškias vyksta pagal tokį scenarijų: arba tave sumuša, viską atima, arba tu viską turi atiduoti, tave sumuša ir patikrina, ar tikrai viską atidavei. Arba tu važiuoji, paprastai, visa kita… tave aplenkia ir staigiai kala ant stabdžių, jeigu tu nespėjai išsukti į kairę, į kitą pusę (nes tu visada suksi į dešinę, į kelkraštį, nes taip saugiau yra), tai va tave taip užspaudė, iš galo privažiuoja, pristabdo, prieina ir su tavim tvarkosi, kaip tik nori. Bet mes vienąkart beveik apsikvailinom… Jie mus bandė užspeisti, o mes sprukom, tai mus vijosi su dviem mašinom: vienas buvo mersedesas, o kita mašina buvo… ką tu ten… opelis sintra – senatorius, trijų litrų, galingas, nu tas tai buvo baisus iš tikrųjų. Bet ir mes ne pėsti buvom, mes turėjom gerą Audi, Audi 80, bet joje buvo variklis 2,3, galingas kaip tokiai mašinai, labai galingas variklis, ir mes turėjom kuro užtektinai, visko, tai aš myniau geležėlę kiek eina, nu kiek galėjau, nes kelias nežinomas, tai jie ir sėdi tenais… mums iš paskos, nu neina kaip atsiplėšt. Paskui išvažiavom. Gintas sėdi ant kelių pasidėjęs šitą… žemėlapį ir šaukia: „Čia va bus miško posūkis, va ten va – varom!“ Nu žodžiu, bet mes neapsisukę į Vokietiją grįžom atgal (juokiasi), va ir jau kai išvažiavom į atvirą lauką ir aš… Nu iš miško išvažiavom, ir aš matau, kaip kelias eina, tai aš jau ten ar 160 ar 180, nu kiek ten mašina leidžia… Tai jau kai sekantį kartą įvažiavom į mišką, jau jie buvo labai toli… Nu ten posūkis posūkis, paskui mes į kairę, atvarėm, įvarom prie sienos ir jau žiūriu, kad pasieniečiai atsistoja, eina link mūsų, nu reiškia… Nu kaip, mes atvarom, jie atsistoja tokia poza, žinai… Mes privarėm, staigiai ant stabdžių…
– Jūs čia ką? Kas jum čia? Jum čia poligonas, kad jūs čia lakstot?
– Sakau, mus vi… oi, nėra… Sakau, mus vijosi…
– Kas vijosi?
– Nu… banditai…
– Tai… jūs nebijokit, bet dėl viso pikto važiuokit iš čia greičiau.
Dainiaus draugai atsidūsta, ši istorija jiems niekada nepabosta. Ir lyg tyčia garaže įjungtame radijuje pasigirsta: „Pranešimas „Audi 100“. Dainius pagarsina radijo imtuvą.
Netrukus automobiliai, o ypač Audi, tampa svarbūs ne tik Dainiaus šeimoje, bet ir visuomenėje. Savaitgaliais tai ne tik transporto priemonė ar prekė, bet ir prekystalis. Turguose nėra geresnio stendo prekėms negu automobilio kapotas. Automobilių raiteliai klesti, o Lietuvos automobilių prekybos sostinėmis tampa Marijampolė, Radviliškis, Tauragė ir Kaunas. Paradoksalu, kad 2000-aisiais laidoje „Teleloto“ dar galėjai laimėti naujo modelio žigulius, nors visi bent kartą gyvenime jau buvo pasivažinėję Audi 100. Nejučiomis visai įprasti šnekamojoje kalboje tampa „silkės“ ir „bulkos“ terminai, nusakantys skirtingus Audi modelius. Šie modeliai tokie savi, kaip kasdien vartojami maisto produktai. Automobilis pasidaro ir kriminalinio pasaulio centriniu tašku. Tai ne tik Trojos arklys, iš kurio atliekami nusikaltimai, bet jame ir žūsta dalis banditų ar jų aukų. Jis dega, sprogsta, yra apšaudomas ar pavagiamas. Garsieji automobilių vagys broliai Kosovai ne tik patys važinėjo modifikuota Audi 100, bet ir rinkosi vogti Audi markės automobilius, kol 2010 metais teisėsaugos pareigūnai neapjuosė jų riešų pamėgtais 4 žiedais. Kaip pasakytų Dainiaus tėtis, geras (vakarietiškas) automobilis – aukšto socialinio statuso garantas. Arba, kaip pasakytų Dainiaus draugai, – tai penio prailgintuvas. Geras automobilis garantuoja merginų dėmesį, tačiau neteisingai pasirinkta automobilio markė garantuoja baimę. Tuo įsitikino ir Dainiaus draugai. Kartą nusprendė pasiskolinti garaže stovinčią neseniai parvarytą BMW ir pasivažinėti mieste. Merginos spruko vos pravėrus mašinos langą. O važiuojant Audi, merginų nereikia „kabinti“, jos pačios prieina pasižiūrėti. Audi – universaliausia svajonė, persikėlusi ir į muzikinį pasaulį kartu su atlikėjais „Radioshow“, „Bavarija“ bei jų kūriniais, skirtais Audi. Net klausantis maestro Stasio Povilaičio dainos „Aidi lopšinė“, pasąmoningai girdisi Vokietijos automobilių gamintojo pavadinimas. Audi taip išplitęs ir savaime suprantamas, kad galima jį sutikti visose gyvenimo srityse. Kultūrinį pasaulį 2014-ais metais pradžiugina rašytojos Birutės Jakučionytės išleista knyga „Moteris iš raudonos Audi“. Žaliojo tilto skulptūras pakeitęs naujausio modelio Audi Q2 tampa simboliu, žyminčiu vieno istorinio laikotarpio pabaigą. Lietuviškame Audi kontekste 2019-aisiais suduodamas paskutinis smūgis – viena žinomiausių lengvosios pramonės įmonių šalyje „Audimas“ pralaimi ginčą su pačiu Vokietijos koncernu „Audi AG“ dėl bandymo prekinį ženklą „Audimas“ įregistruoti ES. Nuo nepriklausomybės pradžios Lietuvoje lengvųjų automobilių pagausėjo triskart. Ir dabar lietuvis mieliau pirks naudotą automobilį nei naują, o jei reikia rinktis – nebus abejingas Audi. „Pažanga per technologiją“ teigia Audi šūkis. Lietuvoje tai – kultūros istorija per vieną automobilį.
Teksto autorė Goda Damaševičiūtė